Kai prisimenu vaikystę. Visad atsinaujina vizualūs prisiminimai su seneliu. Galbūt todėl, kad savo vaikus užauginę tėvai yra daug atlaidesni anūkams… Aš patyriau laimę gyventi ir augti, kaip italų ar ispanų šeimoje – trys kartos po vienu stogu. Daugeliui šiuolaikinių šeimų atrodytų didžiausia nesąmonė, bet aš noriu pasidalinti, o tiksliau – paskatinti pamatyti teigiamas šios situacijos puses.
Augti šalia senelio buvo smagu. Kodėl? Priežasčių daugybė! Ir dėl jo asmenybės, ir dėl laiko, skirto tik man, jo pirmajam anūkui, ir niekam kitam. Man mažam tyrinėtojui buvo viskas smalsu – nuo Palangos Juzės atvaizdo, kabančio ant sienos, iki įvairiausių tautinių drabužių, gulinčių ant sukirpimo stalo su galybe medžiagų likučių. Akį traukdavo ir kelios siuvimo mašinos su singer ženklu. Mano senelis darbavosi siuvėju-sukirpėju Operos ir balto teatre, turėjo progos siūti to meto žinomiausiems atlikėjams ir šokėjams. Tuomet dar priklausėm SSRS režimui, tad jam teko siūti V.Noreikai, A.Pugačiovai, B.Moisejevui ir kitoms to meto žvaigždutėms. Mano senelis pasižymėjo kruopštumu, atsakingumu ir buvo itin darbštus vyras.
Beje, būtinai turiu paminėti, nes vėliau pamiršiu: buvo teisingas, kartais tiesmukas, bet turintis savo gyvenimo liniją, tikslą bei viziją. Man labiausiai patiko, kad jis neturėjo kompleksų ir per daug nesukdavo galvos, ką kiti pagalvos. Ši savybė ji lydėjo iki pat gyvenimo galo, jis rasdavo bendrą kalbą tiek su tėvo, tiek su dėdės draugais, užsukančiais į mūsų visų didelį „itališkos šeimos“ namą. Nevengdavo ir mano draugų, kai žaisdavome krepšinį praeidamas kieme numesdavo vieną kitą savo firminį juokelį. Senelis buvo nagingas žmogus. Močiutė paprašė – jis įgyvendindavo, ar tai būtų daržo reikalai, kaip, pavyzdžiui iš senų langų surinktas stiklinis šiltnamis, ar kiti ūkio šedevrai, kaip rūkykla mėsai.
Bet labiausiai noriu pasidalinti laiku, kurį leisdavome drauge. Tai rašant šiek tiek kaupiasi ašaros. Kai buvau maždaug panašaus amžiaus, kaip nuotraukoje, o gal šiek tiek jaunesnis, mano žaidimų aikštelė nepriklausomai nuo metų laiko, buvo jo kambarys, kurį tiesiog vadindavome visi ,,siuvykla‘‘, nes likus keletui metų iki pensijos jis siūdavo įvairius drabužius: daugiausia tautinius, skirtus dainų šventei: lietuviams, lenkų, rusų ir totorių mažumoms. Pamenu, kad atvažiuodavo dainininkai ir šokėjai ar visas ansamblis matuotis, o jis liepdavo jiems stotis ant kėdės ir metru per kaklą eidavo aplink, ir žymėdavosi kreidos gabaliuku, kur, kiek čia patrumpinti, matuodavo apimtis apjuosdamas metru, viską žymėdavosi ant popieriaus. Aš tuo momentu užimdavau smalsaus mažojo stebėtojo vaidmenį.
Vakarais laukdavo smagiausia dalis – žaidimai! Pamenu, senelis duodavo tokį ožiuką (mini lyginimo lentos versija) atsisėsti ant stalo, ant kurio, rodos, lygindavo drabužių kampučius su sunkiu špininiu lygintuvu. O tuo tarpu močiutė visad lepindavo visokiais skanėstais. Kartais taip įsižaisdavom kortomis, kokį karą ar domino, kad užmiršdavom močiutės kvietimus. Pliekdavom nuoširdžiai, kokias 3-4h be sustojimo.
Augau aš – keitėsi bei rimtėjo stalo žaidimai, atsirado monopolis, šaškės. Senelis buvo itin azartiškas ir mokėjo labai gerai apskaičiuoti ėjimus į priekį, sunku būdavo jį įveikti. Ir vis dėl to, būdavo akimirkų, kur širdimi tikiu, imdavo ir paprasčiausiai nusileisdavo savo mažajam oponentui. Man šios akimirkos labiausiai įsimintinos ir jaudinančios. Nes tai buvo nuostabus su daug emocijų laikas kartu. Kai gerokai pavargdavome, būdavo metas pasistiprinti, taigi srėbdavome kartu iš vienos lėkštės dideliais šaukštais močiutės išvirtą raugintų kopūstų sriubą. Jos nemėgau, bet su seneliu pasirašydavau šiai avantiūrai, o močiutė visad stebėdavosi. Senelis buvo man ne tik senelis, bet draugas, kuris rasdavo kelią į mano širdį per skiriamą dosnų dėmesį. Būdavo momentų, kad iš to džiaugsmo ir azarto apsisisiodavau, tai kentėdavo senelio ožiukas su jo pačio apsiūtu pamušalu, bet niekad negavau barti, jis tiks pasijuokdavo ir sakydavo, nieko tokio, na, įvyko maža avarija. Po dienos ar kelių užsukus vėl pas jį, jis būdavo persiuvęs apmušalą ir ožiukas atrodydavo vėl lyg naujas.
Tik praradus artimą žmogui, visos akimirkos ima sukasi vaizdiniais, atrodo, kad tai buvo vakar, o iš tikrųjų, taip seniai… Sunkiausia patikėti, kai artimas žmogus palieka šį pasaulį. šv. Velykos – sėdi kartu prie stalo ir girdi, kaip vyriausias šeimos patriarchatas svaido juokelius, nors jau sunkiai juda-kruta. Turbūt įsimintiniausias jų, sako na ką, pasiskiepijau du kartus nuo koronos , tai dabar jau būsiu nemirtingas..
Paskutiniais gyvenimo metais, užsukdamas aplankyti senelį jausdavau, nepaprastai šiltą – gerą aurą ir matydavau išmintingą žvilgsnį, tarsi nebyliai sakantį, didžiuojuosi tavimi! Žinot, nereikėdavo ir žodžių, užtekdavo tai jausti ir matyti. Sakoma, kad seneliai išeina, kai anūkai būna pasiruošę pasirūpinti savimi ir tvirtai stovi ant savo kojų. Jis visad pasiklausdavo, kaip sekasi, ar vienam neliūdna gyventi ir ar suradau merginą, ir, žinoma, neribodavo savo juokelių.
Priimti ir įsivertinti netektį nėra lengva, daug emocijų, nesvarbu ar esi vyras, ar moteris… Netekties faktą priimti smegenys atsisakė, kol neįsitikinau gyvai – žengęs į salę tiesiog sustingau, atsisėdau nieko aplink nematydamas ir per daug negalvodamas, ką kiti pagalvos (pasiskolindamas šią savybę iš senelio), gerokai pagrojau sūrių lašiukų garsais į grindinį… Suvokdamas, kad mano žaidimų kompanionas, nagingas, drąsus, tiesmukas, žinantis, ko nori iš gyvenimo ir gyvenantis pilna širdimi draugas, niekad nesugrįš…
Skiriu šį straipsnį savo seneliui Vaclovui Petruškevičiui, išėjusiam 2021.04.28.
