Tikiu, kad pinigų turėjimas yra tiesiogiai priklausomas nuo to, kokius įpročius turime susiformavę ir kokios emocijos mus valdo. Ne be reikalo daugelis finansų ekspertų pirma kalba apie investavimą į žinias, t.y. finansinį raštingumą, bet tikiu, kad kartais vien tik žinių, deja, neužtenka… Nederėtų pamiršti mus supančios aplinkos ir joje tvyrančių emocijų ir besiformuojančių įpročių. Schema labai paprasta, pirma pasireiškia kažkokio gyvenimo įvykio padiktuota ar sukelta emocija, antra pasikartojantis veiksmas, kuris kartojasi ir galiausiai susiformuoja įprotį, trečia įvyksta paskutinis žingsnis – įpročio padiktuotas elgesys, t.y. pinigų išleidimas įpročiui patenkinti.
Prieš penkerius metus turėjau karštligišką domėjimosi laikotarpį pinigų tema. Taip turbūt sutapo, kad dirbdamas valstybiniame sektoriuje (kur, deja, ne itin dideli atlyginimai pradedančiajam specialistui), išėjęs iš tėvų ir pradėjęs savarankišką gyvenimą ant savo šiknos, pradėjau klausti savęs: Kaip uždirbti daugiau? Kas yra investavimas? Kodėl apie tai kalba maža viduriniosios klasės dalis (jau nekalbu apie skurdžiau gyvenančius sluoksnius)? Kas yra mokesčiai, kokios galimos mokesčių lengvatos? Kodėl daugelis tautiečių, vienintelį investavimo būdą dažnai įvardina tik nekilnojamo turto pirkimą? Kodėl vis dar daugelis užtikrintai teigia, kad investavimas tik turtingiems? Bei galybės kitų klausimų, kurie neramino mano jauną ir entuziastingą širdį.
Taigi, kelionė prasidėjo dideliais žingsniais, ieškant atsakymų čia ir dabar. Pradėjau nuo įvairių paskaitų, kurias organizavo M Capital ir Investuok.eu. Kai esi žalias ir negebi atsidėti pinigų, nes neturi iš ko (klaidingo mąstymo pasekmė), bet jau išgirsti tokius terminus kaip pasyvios pajamos, turtingo ir vargšo mąstymo tipai, investicinis gyvybės draudimas, P2P (angl. peer-to-peer) – sutelktinio tarpusavio skolinimosi platformos, tai gerokai pakeičia požiūrį į pinigus. Išgirsti ir tokias baugias citatas: ,,Užmerkus akis tikėti sodros išmokama senatvės pensija yra pragaištis, reikia išmokti rūpintis savo finansais“, kurios tik dar labiau sumaišo viską galvoje. Tada pasijungė knygos, straipsniai – ieškojau atsakymų (kitame straipsnyje pasidalinsiu, savo skaitytomis ir skaitomomis, man vertingomis knygomis, žurnalais).
Vėliau atradau ,,Starfish Academy“ – finansinio raštingumo organizacija – organizuojamus kursus. Tai organizacija, kurią galima apibūdinti, kaip ugdančią tautiečių finansinio raštingumo IQ, ypač temomis apie investavimą, pinigus ir jų vertę. Neslėpsiu, kai pradėjau gilintis, kiek sumoku mokesčių dirbdamas samdomą darbą ir kiek dar jų sumoka darbdavys, koks yra praleidžiamų valandų kiekis darbe ir už tai gaunamas užmokestis, kiek mokesčių sumoku pirkdamas daiktą ar produktą kaip fizinis asmuo, po teisybei – ištiko nemenkas šokas. Visą savaitę, o gal net ir kelias, vaikščiojau į darbą lyg apdujęs, kitaip sakant, lyg kosmose – nejausdamas tvirto pagrindo po kojomis. Darėsi itin sunku viduje, maišatis galvoje, vyko kova, keitėsi mąstymas.
Šiandieną be užuolankų esu linkęs pritarti šiam teiginiui, kad yra du mąstymo tipai: samdomo darbuotojo ir verslininko. Aišku, žvelgiant giliau į abiejų tipų psichologiją suprantame, kad abu vienodai bijo prarasti. Samdomas darbuotojas bijo prarasti darbą, o verslininkas – tapti samdomu darbuotoju. Kiekvienas pagal savo išsikeltą kartelę. Iš to išplaukia, jog nesvarbu ar tu samdomas darbuotojas, ar verslininkas, kiekvieną iš mūsų veikia emocijos. Tik tolerancija joms skirtinga, jei kalbame apie susiformavusius įpročius, įgūdžius ir mokėjimą žaisti pinigų žaidimą. Vieni turi didesnį polinkį rizikuoti ir leisti sau įgyvendinti idėjas, kiti mieliau gyvena kiek saugesniame uoste – kas mėnesį gauna fiksuota pinigų injekciją į asmeninę sąskaitą. Faktas tik vienas, kad nieko garantuoto čia nėra, tiek samdomas darbuotojas gali būti atleistas, tiek verslas gali bankrutuoti. Kaip mūsų viešnagė šioje žemėje laikina be aiškios baigties datos, taip ir šiais dalykais, niekad negali būti užtikrintas 100 procentų. Kaip bebūtų savo rizikos laipsnį kiekvienas galime išmintingai valdyti, tai juk tikrai įmanoma, bet čia vėl subtiliai labas taria mus valdančios emocijos ir kasdieniai įpročiai.
Gali kilti klausimas – kodėl aš bruku šalia pinigų temos tas emocijas ir įpročius..? Na tik nesakykite, kad pinigai nekelia jokių emocijų. Pabandykite įsivaizduoti. Sąskaita pasipildo papildomu šimtu, tūkstančiu, dešimtimi tūkstančių, milijonu… Ką jaučiate, ar jau pagalvojote, kur juos išsleistumėte? O dabar įsivaizduokite, kad atsiranda pinigų trūkumas, tuščia sąskaita, o algadienis tik po savaitės. Kokios emocijos dabar kyla, kai negalite sau visko leisti, ko esat pasiryžę atsisakyti? Tai akivaizdžiai matomas sąryšis tarp kylančių emocijų, įpročių ir pinigų leidimo. Tarkime turime standartinę situaciją – penktadienį perku alaus, nes juk reikia atsipalaiduoti po ilgos darbo savaitės (emocija → įprotis → išleidžiami pinigai). O dabar kita situacija – turiu įprotį bėgioti rytais lauke, nes nuo šio veiksmo pasijaučiu kur kas geriau, o tam reikia bėgimo batelių ir specialių kojinių, o vėliau galbūt ir viso termoaprangos komplekto, išmaniojo laikrodžio sekančio širdies pulsą ir t.t. Šios dvi situacijos parodo – nesvarbu žalingas ar labiau naudingas elgesys, jie abu yra iškviečiami ne ko kito, o mūsų pačių emocijų. Taigi, emocijos kuria pasekminį rezultatą – įpročius, kurie tiesiogiai susiję su mūsų išleidžiamais pinigais.
