Šios akimirkos jėga.

by petrudecision
0 komentuoti
1

Ar yra jums tekę patirti tą jausmą, kai lyg bėgi bėgi, bet niekur toli nenubėgi. Čia kaip egiptiečių patarlėje ,,Laikas niekad nepavargsta nuo bėgimo“.  Visgi noriu jums trumpai apibėgti ir apžvelgti ekcentriškąjį šių dienų rašytoją E.Tolle, apie jo perteikiamą dvasingumo sampratą  knygoje ,,Šios akimirkos jėga“.  Viskas knygoje sukasi ties viena mintimi:

„Jei norite būti laimingi, turite pilnai atsiduoti šiai akimirkai, jos jėgai ir negyventi nei praeitimi, nei ateitimi, o būti čia ir dabar.“ Buvimas čia ir dabar panaikina laiką. O be laiko nėra nei kančios, nei neigimo.

Kai daugiau pagalvoji, atrodo, jog tai misija neįmanoma. Būtent, todėl E.Tolle rekomeduoja išsižadėti analitinio mąstymo, tiksliau jį nutildyti, nes tai kuria jūsų netikrąjį aš. Kitaip sakant, protas ir jo kuriamos pasakos – tai nieko kito kaip tik jūsų netikrojo aš arba ego skleidimasis, kuris trukdo jums gyventi. Ką gi, receptas paprastas: viskas, ko reikia, tai sugebėti išsivaduoti iš proto, jūsų didžiausio priešo, jo kuriamos minčių raizgalynės ir nepalikti jam per daug erdvės progresyviai – agresyviai reikštis. Taigi, suvaldžius minčių srautą galite patirti susivienijimą su „čia ir dabar“, t.y. esatimi.

Blemba, būtų gerai, kad būtų taip paprasta, bet pabandyti sustabdyti tą galingą nervinių jungčių kompiuterį – tikrai verta. Bet juk kartais gyvenime atsiranda tokių neskanių dienų ir akimirkų, kai norisi rėkti, bėgti ir nesustoti, kas tada..?  Anot autoriaus, kuomet dabartinė situacija neteikia  gerovės, kad išvengtume šios esamos situacijos ir nebūtume nelaimingi yra du pasirinkimai: 1) priimti esamą situaciją tokią, kokia ji yra; 2) paprasčiausiai imti ir kažkuo pakeisti situaciją. Idant to, kad sedėtum proto kuriamoje praeities atsiminimų pelkėje ar grandiozinių tikslų ir pasiekimų ateityje, turi priimti arba pakeisti. Tiesiai šviesiai tariant: geriau būk čia ir dabar, o ne kniskis praeityje ar kurk ateities scenarijus.

Visai smagu atitrūkti nuo žiurkių rato ir pasinerti į gilesnius dalykus be lenktynių simuliacijos, bet ši knyga man nebuvo lengvai skaitoma ir 2021 perskaitytų knygų sąraše (jame jau 19 kitų knygų) https://www.goodreads.com/petrudecision  platformoje įvertinau ją prasčiausiai. O gi kodėl? Nes nemažai vietų knygoje mane tiesiog erzino, pavyzdžiui… Pasirinktas šios knygos klausinėtojo ir atsakinėtojo rašymo stilius (nors nieko blogo nepasakyčiau apie tokiu stiliumi parašytą N.Hillo knygą ,,Kaip pergudrauti velnią“). Momentais būdavo panašu į temų ir minčių kratinį, o atsakymų šabloniškumas, tokie patys atsakymai į skirtingus klausimus priminė posakį ,,Ta pati penelė, tik kita suknelė“. O galbūt tai buvo sąmoningas autoriaus pasirinkimas vis kartojant ir kartojant integruoti į skaitytojų galvas jo atrastąjį šventąjį gyvenimo gralį. Na, bet kažin ar tai pats geriausias pasirinkimas dvasinio pobūdžio knygai rašyti. Kalbant daugiau apie struktūrą, klausinėtojai  knygoje – tai rašytojo užsiėmimuose dalyvavę žmonės, o atsakinėtojas – be abejonės pats Eckhart. Tas visažiniškumas… Atsakymų radimas į visus klausimus, kartais akivaizdus prieštaravimas sau, mažai erdvės psliekama interpretuoti pačiam skaitytojui bei gan griežtas pozicijos užsiėmimas, kad taip ir niekaip kitaip, dėl to vis ryškiau tarp eilučių užuodžiamas ,,aš žinau viską“ kvapas. Štai kas mano akimis vyravo knygoje ir kas asmeniškai mane blaškė bei privertė ne vieną kartą numesti knygą šalin.

Skaitydamas vietomis jaučiau nemalonų, primenantį sektą poskonį, didžiulį norą palenkti į savo pusę (Ošo stiliukas), nuasmeninti. Juk pats autorius teigė, kad reikia leisti sau visu kūnų pajausti esatį bei būti čia ir dabar, tačiau ar tai nuoširdžiai atskleidžiama? Galiausiai man tie žodžių junginiai įgijo manipuliacinį įvaizdį, tapo sunku patikėti autoriaus nuoširdumu. Nors neslėpsiu, mintis būti čia ir dabar yra naudinga ir išsprendžianti kartais sudėtingas gyvenimo akimirkas. Tačiau pagrindinis dirgiklis šioje knygoje man buvo Eckhart užimama pamokslininko pozicija, kuri vietomis sukeldavo itin prieštaringą nuomonę apie jį patį.

Galbūt ponas E.Tolle man pasakytų: „Toli dar tau, mielas drauge, iki nušvitimo. Taigi, linkiu mokytis būti čia ir dabar, galbūt vieną dieną suprasi.“  Bet juk vieno sėkmingo recepto visiems nėra, kaip ir amžiaus cenzo tam receptui atrasti. Kartu puikiai suprantu, kokiu nulemiančiu trukdžiu patampa protas ir jo kuriamos minčių strategijos. Tiek gyvenimo pasirinkimuose, tiek vidinei ramybei sujaukti, tiek  santykiuose su kitais bei savimi. Be to, kokia grėsminga, griaunančia jėga gali mums tapti nevaldomas mūsų pačių ego. Todėl ypatingai vertinu minčių ramybę ir empatiškus žmones, matančius toliau nei tik save ir savo rūpesčius. Viliuosi, kad skaitydami šią knygą įžvelgsite joje tai, ko nepastebėjau ir nepajėgiau suprasti aš. Ir jei kils nors menkiausias noras pasidalinti savo nuomone, galbūt paprieštarauti manajai, mielai lauksiu jūsų įžvalgų ir beužsikuriančios diskusijos.

Iki susiskaitymo,

Petrudecision

0 komentuoti
1

Jums taip pat gali būti įdomu

Palikite komentarą

Siekdami užtrikrinti geriausią jūsų naršymo patirtį šioje svetainėje, mes naudojame slapukus. Jums likus svetainėje, mes laikysime, kad Jūs tam neprieštaraujate. Priimti Skaityti daugiau